- žliūgt
- žliū́gt interj. 1. Kv smarkiam nukritimui į šlapią vietą nusakyti: Vytavo vytavo, tiktais su vienu žygiu žliū́gt ant šono į tas pelkes NmŽ. Žliū́gt į maurus ir įvirto KlvrŽ. Žliūgt, ka drožė žmogus nu stogo, mažne ir galą gavo Vvr. 2. šūvio garsui nusakyti: Spū́st [gaiduką], žliū́gt par duris šūvis Vn. 3. Kv, Slnt, Ms, Als stipriam smūgiui žymėti: Tamso[je] ta kas tik pro duris, ta ka žliū́gt, tik žliū́gt Akm. Žliūgt jam kumstimi daužė į pašonį Sr.
Dictionary of the Lithuanian Language.